Atminimo vakaras, skirtas iškiliam poetui J. Marcinkevčiui

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filiale (Vytauto g. 59) vyko renginys, skirtas iškiliam lietuvių poetui Justinui Marcinkevčiui atminti.

Vasario penkioliktąją, jau šiek tiek atšilusią, iš žiemos speigų išsilaisvinusią dieną „Menų šaltinio“ literatų kviečiami, šiauliečiai rinkosi į „Saulės“ biblioteką. Čia jau sklandė prieš metus Anapusybėn iškeliavusio iškiliojo poeto Justino Marcinkevičiaus taurioji dvasia, laikrodžiai tiksėjo Jo atminimo valandą.
Į susirinkusius iš portreto žvelgė gilios, susimąsčiusios akys. Tų šviesių akių būta daug kur, bet daugiausia Lietuvoje. Jomis žiūrėta į Nemuno slėnį - ten, prie gimtojo Važatkiemio, Prienų rajone, jomis, dar jaunomis, kaimiškuose universitetuose skaityta dvasingoji liaudies gyvenimo enciklopedija, kiek vėliau – jau Vilniaus universitete perskaityti senieji lietuvių raštijos paminklai. Visa tai sugulė jame kaip „gilus nacionalinės patirties klodas“, vėliau padėjęs suvokti kūrėjo misiją tautai ir jos žmogui.
Šviesa sklido nuo parodoje išdėstytų knygų – lyrikos rinkinių, poemų, akademinės trilogijos, eilėraščių – „be datų“ ir „su datomis“, nuo jo dalyko esmę išlukštenančių kalbų suvažiavimuose, susirinkimuose, posėdžiuose. Tiek grožinės literatūros, tiek kalbų tekstus jungia vienas didelis tikslas, viena tema – tai Tėvynės kūrimas ir žmogaus vedimas „gerųjų žodžių kryptimi“.
„Menų šaltinio“ literatai Atminimo vakarui rengėsi ilgai ir labai atsakingai – stengėsi vakaro dalyvius nuvesti į turtingą poeto dvasios būstą, iš kur sklinda rūpesčio, meilės, gerumo šviesa ir krinta ant mūsų gyvenimų ir darbų, ant žemės, kurioje gyvename. Justinas Marcinkevičius – Šviesos žmogus, traukiąs prie savęs asmenybės patrauklumu, gyvenimo ir kūrybos vienove. Jam poezija yra „kalbėjimas su žmogumi ir apie žmogų“, kūryba – „rūpestis dėl visko, kas yra“, jis – „ir medžio, ir paukščio, ir žmogaus lūpos“. Labai įtaigiai vakare suskambėjo į lyrinę kompoziciją suvertos, aukštos temperatūros žaizdre išdegintos mintys - priesakai - „Išimk iš krūtinės tą akmenį, kuriuo prieš mane užsimoji, sudrausk mane pykstantį“ arba „Augink tą medį / po kuriuo susėdę žmonės meiliai šneka“ arba „Ar jau nėr kam išskalbti sutepto meilės drabužio?...“ Iš šių posmų, iš šių eilučių jau atkritę visa tai, kas žmogui nereikalinga, visas purvas, dėl kurio mes kartais daromės „juokingi ir negražūs“.
„Mąstantiems apie gyvenimo prasmę ir to ieškantiems jis taip pat suranda atsakymą ir nurodo kryptį – „Į dainą, į duoną, į maldą / ilgi, vai, ilgi pradalgiai“ arba „Kai įsilipi į rugį, tai labai toli matyti“... Visa savo kūryba poetas teigia, jog prasmę turi tiktai gėris“ – „aukso dulkelė ant gyvenimo kojų“, prasmė ten „kur reiškiasi žmoniškumas“.
Ne vienas „Menų šaltinio“ literatas subrandino Poetui žydintį žiedą – eilėraštį – dedikaciją, jam dėkodams už šviesą ir viltį, už priesaką: „Gerųjų žodžių kryptimi praplėsk pasaulį, padaryk jį vienu gyvenimu gilesnį“. Tikėkime - priesaką vykdančių atsiras ir kasmet jų daugės, nes tik pats žmogus yra atsakingas „už tą žiburėlį, kuris jame užsidegė gyvybės pavidalu.“
„Saulės“ bibliotekoje tą vakarą buvo gera ir šviesu, nes su mumis buvo Šviesos žmogus, iš kurio raštų sklido taurinanti minties šviesa.

Danutė Augutienė