Lieporių filiale vyko susitikimas su literatūrologe dr. Dalia Striogaite

2012 m. kovo 5 d., pirmadienį, Lieporių filiale (Tilžės g. 36) įvyko literatūrologės dr. Dalios Striogaitės paskaita „Įžymių kūrėjų ir visuomenės veikėjų poros, šeimos: partnerystės modeliai“. Docentė D. Striogaitė aptarė J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, J. Biliūno, P. Višinskio, B. Sruogos, K. Binkio, K. Borutos, A. J. Greimo, A. Kašubienės, Salomėjos Nėries asmeninius santykius, jų gyvenimo peripetijas. Apie M. K. Čiurlionio gyvenimą papasakojo poetė T. Račienė.

Susirinkę Šiaulių krašto senjorai labai įdėmiai klausėsi įžymių žmonių gyvenimo smulkmenų. Docentė D. Striogaitė paskaitą pradėjo nuo aiškinimo, kad šeima toli gražu ne tokia pat kaip XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Pasaulietinė inteligentija pradėjo formuotis iš valstiečių luomo. XIX a. pabaigoje jaunuoliai pabaigę universitetus neliko Rusijoje, o grįžo į Lietuvą. Jauni, gražūs vyrai stojo į lietuvybės budinimo kelią. Baigę medicinos mokslus, gavo Lietuvoje pareigybes ir visomis išgalėmis stengėsi, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Tokie buvo Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Petras Avižonis, Liudas Vaineikis, Juozas Bagdonas ir kt. Ypač jie veikė Suvalkijoje, tai buvo daktarų kraštas, iš kurio po visą Lietuvą sklido tautinės idėjos. Visuomenininkas, idealistas, besiaukojantis Jonas Basanavičius dirbdamas gydytoju už savo pinigus nešė valstiečiams-kaimiečiams vaistus. Jo žmona buvo vokietė, iš Čekijos. Jos artimieji labai prieštaravo jų santuokai, bet tai buvo abipusė meilė. Basanavičienė sakė: „Mano tėvynė jo širdy“. Jokios bažnytinės santuokos (J. Basanavičius buvo netikintis), jokios vestuvių puotos nebuvo, jie santuoką įregistravo pagal dokumentus. Basanavičių šeima gyveno neilgai, nes J. Basanavičiaus žmona mirė nuo džiovos, vaikų nesusilaukė.
Kitataučių žmonų linija tęsėsi. Lietuvoje nebuvo išsilavinusių moterų-lietuvaičių, kurios prilygtų šiems išsilavinusiems vyrams. Vincas Kudirka liko nevedęs, bet turėjo draugę, lenkę Valeriją Kraševską, kuri atvažiuodavo pas savo tėvą į Šakius. Vėliau apsigyveno tame pačiame name kaip ir Vincas Kudirka, sujaudintas jos rūpesčio, poetas parašė jai sonetą. Ji pirmoji rado jį mirusį, o nedidelis būrelis draugų palaidojo.
Varpininkai rašė straipsnius apie tas mišrias šeimas, kalbėjo, kad šeima turi būti lietuviška, nes kitaip lietuvių inteligentai pražūva Rusijoje. Literatūrologė dr. Dalia Striogaitė susirinkusiems papasakojo istoriją apie Povilą Višinskį, kai jis išvyko į Jaltą. Susipažinęs su viena profesoraite, Povilas Višinskis išsikalbėjo apie Žemaitės kūrybinius-literatūrinius darbus. Sudominta moteris norėjo paskaityti Žemaitės kūrinius ir kai P. Višinskis parašė Žemaitei, toji jam greit nusiuntė laišką: „Ar tik nebūsi pakliuvęs į rankas gudikės“. Povilas Višinskis išsigynė, su profesoraite jį siejo tik draugiški santykiai ir nieko daugiau.
Vincas Krėvė-Mickevičius žmoną parsivežė iš Azerbaidžano. Namuose buvo kalbama rusiškai, nes žmona nepritapo prie lietuviškos aplinkos.
Jauni Lietuvos vyrai buvo labai menkos sveikatos. Užsikrėtę džiova, mirė be galo anksti. Vincas Kudirka mirė – 41, Jonas Biliūnas – 28, Julius Janonis – 21, Povilas Višinskis – 31, Pranas Vaičaitis – 25. Kai kurie nespėjo net šeimų sukurti, o tie, kurie sukūrė šeimas, jaunoms žmonoms teko slaugyti ligonius. Ir moterys aukojosi. Anot docentės D. Striogaitės, ryškiausias pasiaukojimo pavyzdys buvo Jono Biliūno žmonos Julijos Janulaitytės pasiryžimas būti su savo vyru. Išsilavinusi moteris, turinti stomatologės profesiją, ištekėjo už J. Biliūno prieš savo šeimos valią. Rašytojas buvo labai neturtingas. J. Biliūnas skolinosi pinigus, kad pasveiktų nuo džiovos, kartu keliaudavo su vyru ir Julija, savo stomatologės darbu padėdavo šeimai. Paskutiniais gyvenimo metais J. Biliūnas jau nebesikeldavo iš lovos, bet vis tiek intensyviai kūrė.
Keičiasi laikai, keičiasi ir moterų padėtis. Moterys tampa labiau išsilavinusios, šeimas jau kuria žmonės, kuriuos sieja bendri idealai, tokios šeimos buvo Balio Sruogos, Kazio Griniaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Kazys Grinius buvęs ministras pirmininkas ir prezidentas, anksčiau aktyvus Suvalkijos tautinio judėjimo narys vedė savo draugo-gydytojo seserį Joaną Pavalkytę. Toje šeimoje žmona nebuvo vien tik žmona, ji labai ryškiai rodė, kad nori dirbti, savo iniciatyva palaikė ir padėjo savo vyrui. Susikūrus pirmosioms partinėms partijoms, kaip paskaitoje kalbėjo D. Striogaitė, Griniaus žmona turėjo savo nuomonę ir jei vyras ėjo į demokratų susirinkimus, tai ji ėjo į socialdemokratų. Jų pirmoji dukrelė gimė negyva, vėliau turėjo du sūnus ir kitą dukterį. Joana sirgo džiova ir dėl to keliavo gydytis, 1917m. Kislovodske ją ir dukterį nušovė. Pakeliui į Lietuvą nuo silpnos širdies, Prancūzijoje mirė ir jaunesnysis sūnus. Kapai – svetimuose kraštuose, grįžo tik su vienu sūnumi – pasakojo literatūrologė. Vėliau vedė antrą kartą ir turėjo dar vieną sūnų – Liūtą Grinių.
Balio Sruogos žmona tai pat buvo lygiavertė su savo vyru, diplomuota istorikė, pedagogė. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė dirbo mokyklos direktore. Paskaitos klausytojams dr. D. Striogaitė kalbėjo, kad šeima graži buvo tuo, jog Vanda mokėjo tramdyti savo vyrą, padūkusį ir siautėjantį. Žmonos Sruoga privengė ir ją pamatęs visada pasitempdavo. Ji mokėjo parinkti įdomesnius siužetus ir B. Sruoga, dėl to rašė istorines dramas. Beje, kartu su žmona parašė net knygą: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“. Vėliau, karo metais, kai B. Sruoga pateko į Stuthofo koncentracijos stovyklą, Vanda išvyko į Europą, tikėdamasi, kad ten susitiks su vyru. Bet atsitiko taip, jog po karo geležinės uždangos metu B. Sruoga grįžo į Lietuvą, o ji išvyko gyventi į Ameriką, Čikagą. Šeima liko perskirta, bet Sruogienė, būdama toli nuo vyro, jo nepamiršo. Surinkusi B. Sruogos draugų ir pažįstamų pasakojimus apie rašytoją, visus juos sudėjo į atsiminimus apie savo vyrą.
Poetė Teresė Račienė susirinkusiems papasakojo apie M. K. Čiurlionio šeimą. M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės šeima buvo sukurta, kai jie abu jau buvo baigę savo mokslus. M. K. Čiurlionis po mokslų grįžęs į Vilnių, jau buvo sukūręs nemažai muzikos ir dailės kūrinių, surengė savo dailės parodą. Sofija Kymantaitė pirmojoje dailės parodoje savo draugei Bartkevičienei pasiūlė pakviesti M. K. Čiurlionį į Vinco Kudirkos minėjimą, kuriame ji skaitė referatą. Nuo to minėjimo jie jau buvo kartu.
Vladas Putvinskis-Putvis ir jo žmona Emilija gyveno iki gilios senatvės. Išskirtinė dviejų žmonių sąjunga tęsėsi visą gyvenimą. Vladas Putvinskis buvo lenkų kilmės bajoras, kuris pirmasis nutarė viešai ir ryžtingai pereiti prie lietuvybės (aukštuomenė jį net buvo perdavusi bajorų garbės teismui) – pasakojo literatūrologė dr. D. Striogaitė. Jis norėjo reformuoti ir keisti tuometinį gyvenimą, todėl jo žmonai nebuvo lengva. Netikėtas sumanymas, mažinti socialinę atskirti tarp ponų ir kaimiečių, žmonos buvo sutiktas labai priešiškai, bet turėjo nusileisti vyro nusistatymui. Vienas stalas, vienas katilas, iš laukų grįžę darbininkai ir savi vaikai. Jokio poniškumo. Įdomu tai kalbėjo D. Striogaitė, kad Vlado Putvinskio-Putvio laiškai žmonai išsiskiria lenkiška kultūra, kiekviename laiške jis jai rašo: „mano deive; pupulečku, pupulečku; šviesiausioji, tau reikia bučiuoti kojas“ .
Vėliau Kaunas tampa mažuoju Paryžiumi. Lietuvos konstitucijoje įteisintos lygios vyrų ir moterų teisės. Vyksta moterų vakarai, leidžiami moterų žurnalai. Tuo pačiu pasikeičia moterų mąstymas, jų gyvenimo strategijos. Pakitusias moterų nuotaikas tuo metu išreiškia ir Kauno universiteto studentės. Jos siekia intelektualių partnerių, ir savo vyrais renkasi ne bet ką, o savo dėstytojus. Taip susikuria Mykolaičio Putino šeima, Stasio Šalkausko ir trečioji garsi pora Salomėja Nėris ir Juozas Eretas, nors šie santykiai baigėsi nelaimingai, nes Eretas jau turėjo šeimą, bet apie jų meilę daug kas žinojo. „Moterys nebelaukia, kad jas kas pastebėtų, jos pačios atakuoja“, – kalbėjo docentė D. Striogaitė.
Nepriklausomoje Lietuvoje įdomios poetų šeimos buvo Kaune. Nestandartinėmis galima buvo laikyti Kazio Borutos ir Kazio Binkio šeimas. Kazio Borutos žmona buvo 12 metų vyresnė, bet ji maištinga, revoliucinga, jos mąstymas kitoks. K. Boruta su žmona kurį laiką gyvena ir nesusituokę, tik Rygoje įteisina savo santykius. Kitas poetas Kazys Binkis buvo našlys ir augino 2 vaikus, nusižiūrėjo moterį, kuri su vyru jau nebegyveno, bet taip pat turėjo 2 vaikus. K. Binkis pasielgė labai poetiškai. Vaikščiodami kartu šaltą žiemą gatvėmis jiedu kalbėjosi, paėmė ir nusimovė savo ir jos vestuvinius žiedus ir sviedė į pusnį. Pasakė, jog nuo šiol gyvensime kartu.
Artimų sielų draugystė buvo tarp Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės, tai rodo jų laiškai, sudėti į visai neseniai išleistą knygą. Abu žmonės susiję su Šiauliais. Kašubienė buvusi Ledzinskaitė, o būdamas 25 metų Greimas karo metais irgi gyveno Šiauliuose. Jaunas mokytojas ir jauna gimnazistė susipažino vienoje vietoje valgydami pietus. Susitikę jaunystėje, karo metais išsiskyrė ir savo pažintį tęsė jau tik sulaukę garbaus amžiaus. Aleksandra su Greimu savo laiškuose vienas kitam į asmeniškumus nelenda. Greimas prašo jo nesigailėti, o Aleksandra rašo, jog jis nieko neprivalo jai duoti.
Paskaitos pabaigoje literatūralogė D. Striogaitė susirinkusiems kalbėjo ir apie šiuolaikinę šeimą. Nieko nėra amžino, viskas keičiasi pagal aplinkybes ir epochas. Dabartinės poros jau nebesituokia, o tik draugauja, gyvena kartu. Ateities šeimų keliai irgi nežinomi.

 

Filmuotą šio renginio medžiagą galite pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=FBESjIL9JiY&context=C3ef12fcADOEgsToPDskKBQeeYrIJj6g9PtK74L7ju